Su único consuelo y salvación.

Sophie diario

Ar mes nepanašūs į mažus vaikus? Turiu omenyje, ne taip ir nuo vaikystės viskas pasikeitė. Iki šiol mums galioja taisyklės kurių turime laikytis, o jeigu stengiamės pasirodyti nieko nebijantys ir galintys pažeisti nusistovėjusią tvarką, realybė mus stipriai papurto ir uždeda namų areštą.
Dar vienas iš panašumų, kuris neleidžia pabėgti nuo vaikystės, tai besaikis noras viską turėti ir valdyti. Juk vėl gi pradedame elgtis kaip vaikai, kurie kažko užsigeidžia ir „zyzia“ tol kol gauna ką nori. Prie „Chanel“ parduotuvės vitrinos pastebėta šešiolikametė, kuri ką tik įžengusi į tą žiaurų džiunglių mišką- paauglių gyvenimą, maldauja mamos naujos ir žinoma jai neįkandamos rankinės, kad tik galėtų bent dienai pabūti ne medžiojama, o valdanti padėtį paaugle. Ar gi nepanaši situacija į tai, kai maža mergaitė, stovinti prie „Žaislų pasaulio“ parduotuvės beviltiškai cypia ir kūkčioja, nes nori naujos, ką tik į lentyną pastatytos, lėlės iš naujos kolekcijos? Apgailėtina. Na, bet tai gyvenimas, kuris per jėga įsodina tave į automobilį ir šiurkščiai paaiškina, kad lėlės nebus, kad tavęs laukia namų ruoša ar skalbinių rūšiavimas ir išveža toli, kur jau nebesimato tos spindinčios, ką tik langų
valiklio apipurkštos vitrinos.
Didžiąją, sostinės centro gyventojų dalį, realybė nuolat nubloškia prie ribos tarp laimės ir beviltiškumo, kai neišlaikę žmonės atsiduria pastarosios pusėje . Ji didina kainas, neleidžia įsigyti daiktų, kurie padaro Tavo gyvenimą patogų ir nerūpestingą, kaip - mano. Juk esu vienintelis juodas, blizgantis, firminiais drabužiais apsitaisęs taškas, kuris paverčia Jūsų gyvenimą amžino liūdesio ir nevisavertiškumo irštva. Tai vieta, iš kurios niekada neištrūksi, bet turėsi galimybę stebėti mane tokią, koks Tu niekada nebūsi ir nuolat tai kartosi, kol pagaliau suprasi ir sugebėsi tai garsiai ištarti.

Su único consuelo y salvación
- Sophie.